įgalėti

Lithuanian

Etymology

į- +‎ galėti

Pronunciation
  • IPA(key): [iːɡɐˈlʲeːtʲɪ]

Verb

įgalė́ti (third-person present tense į̃gali, third-person past tense įgalė́jo)

  1. to manage, to be able

Conjugation
conjugation of įgalėti
singular
(vienaskaita)		 plural
(daugiskaita)
1st person
(pirmasis asmuo)		 2nd person
(antrasis asmuo)		 3rd person
(trečiasis asmuo)		 1st person
(pirmasis asmuo)		 2nd person
(antrasis asmuo)		 3rd person
(trečiasis asmuo)
aš tu jis/ji mes jūs jie/jos
indicative
(tiesioginė
nuosaka)		 present
(esamasis laikas)		 įgaliu įgali įgali įgalime,
įgalim		 įgalite,
įgalit		 įgali
past
(būtasis kartinis
laikas)		 įgalėjau įgalėjai įgalėjo įgalėjome,
įgalėjom		 įgalėjote,
įgalėjot		 įgalėjo
past frequentative
(būtasis dažninis
laikas)		 įgalėdavau įgalėdavai įgalėdavo įgalėdavome,
įgalėdavom		 įgalėdavote,
įgalėdavot		 įgalėdavo
future
(būsimasis laikas)		 įgalėsiu įgalėsi įgalės įgalėsime,
įgalėsim		 įgalėsite,
įgalėsit		 įgalės
subjunctive
(tariamoji nuosaka)		 įgalėčiau įgalėtum,
įgalėtumei		 įgalėtų įgalėtumėme,
įgalėtumėm,
įgalėtume		 įgalėtumėte,
įgalėtumėt		 įgalėtų
imperative
(liepiamoji nuosaka)		 — įgalėk,
įgalėki		 teįgali,
teįgalie		 įgalėkime,
įgalėkim		 įgalėkite,
įgalėkit		 teįgali,
teįgalie
Participles of įgalėti
Adjectival (dalyviai)
active passive
present įgalįs, įgalintis įgalimas
past įgalėjęs įgalėtas
past frequentative įgalėdavęs —
future įgalėsiąs, įgalėsiantis įgalėsimas
participle of necessity — įgalėtinas
Adverbial
special (pusdalyvis) įgalėdamas
half-participle
(padalyviai)		 present įgalint
past įgalėjus
past frequentative įgalėdavus
future įgalėsiant
manner of action (būdinys) įgalėte, įgalėtinai

Derived terms
This article is issued from Wiktionary. The text is licensed under Creative Commons - Attribution - Sharealike. Additional terms may apply for the media files.